„Nėra nekaltų tyrimų“: gydytojas įspėja apie naują lietuvių įprotį

Kol dalis Lietuvos gyventojų vis dar nepakankamai aktyviai dalyvauja prevencinėse programose, kita dalis savo sveikatą tikrina dažniau, nei to reikia pagal jų amžių ir individualią riziką. Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus, „Vilnelės klinikų“ šeimos gydytojo dr. Vytauto Kasiulevičiaus, vis dažniau laboratorinių ir radiologinių tyrimų sąrašą pacientams pasiūlo ir dirbtinis intelektas. Visgi daugiau tyrimų nebūtinai reiškia geresnę sveikatos priežiūrą: svarbiausia – įvertinti individualią riziką ir tai, ar tyrimo rezultatas gali pakeisti tolesnius sprendimus.

Kur stringa sistema?

Viena pagrindinių problemų sveikatos sistemoje, prof. dr. V. Kasiulevičiaus vertinimu, yra nevienodas sveikatos paslaugų prieinamumas. Šeimos gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų pasiskirstymas šalyje nėra tolygus. Kai kuriuose mažesniuose miestuose gydytojams tenka daugiau pacientų, todėl pas juos patekti sunkiau. Dalį prieinamumo spragų kai kur padeda mažinti iš didžiųjų miestų atvykstantys specialistai, konsultuojantys ir privačiose gydymo įstaigose.

Paslaugų prieinamumas susijęs ir su pinigais. Lietuva sveikatos priežiūrai skiria kiek daugiau nei 7 proc. BVP, kai Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 10 proc. Pacientai savo lėšomis tiesiogiai padengia maždaug 31 proc. sveikatos išlaidų, „Compensa Life“ rengiamoje tinklalaidėje „Daugiau nei finansai“ atkreipia dėmesį prof. dr. V. Kasiulevičius.

Žinoma, ne visas problemas galima paaiškinti finansavimu ar eilėmis. Naujausi tyrimai rodo, kad gyventojų dalyvavimas Lietuvoje vykdomose ligų prevencijos programose vis dar nepakankamas: dalis žmonių tikrinasi nereguliariai arba programose visai nedalyvauja.

Taigi viena sistemos pusė – ne visada pakankamai greitai prieinama pagalba, kita – žmonės, kurie prevencinėmis galimybėmis ne visada pasinaudoja net tada, kai jos yra prieinamos.

Tyrimų paradoksas

Kol dalis žmonių tikrinasi nepakankamai, kita dalis, pasak V. Kasiulevičiaus, tyrimus atlieka pernelyg dažnai. Savo praktikoje jis pastebi pacientų, kurie be aiškios medicininės indikacijos atlieka daug įvairių laboratorinių tyrimų ir juos kartoja kas kelis mėnesius.

Tarp profilaktiškai ir be aiškios indikacijos neretai atliekamų tyrimų profesorius mini feritino, vitamino D ir įvairių mikroelementų tyrimus. Kai kurie žmonės kas tris mėnesius tikrinasi cholesterolį ar gliukozę, nors jų individuali rizika ir sveikatos būklė nereikalauja tokio dažno stebėjimo.

Vienodo kasmetinio laboratorinių ar instrumentinių tyrimų paketo visiems sveikiems suaugusiesiems nėra. Profilaktikos pagrindas – kraujospūdžio, kūno svorio, gyvensenos ir pagrindinių metabolinių bei širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių vertinimas, o laboratorinių tyrimų apimtis ir jų kartojimo dažnis priklauso nuo žmogaus amžiaus, šeiminės anamnezės, kūno masės, jau nustatytų ligų, vartojamų vaistų ir kitų rizikos veiksnių. Elektrokardiograma taip pat nėra tyrimas, kurį būtina kasmet atlikti kiekvienam simptomų neturinčiam žmogui.

Pasak profesoriaus, medicina vis labiau krypsta į individualų rizikos vertinimą. Vienam žmogui tam tikrų tyrimų gali reikėti daugiau ir dažniau, kitam – gerokai mažiau.

Dar vienas naujas veiksnys – dirbtinis intelektas. V. Kasiulevičius pasakoja, kad pacientai vis dažniau ateina su dirbtinio intelekto pateiktais galimų diagnozių ir rekomenduojamų tyrimų sąrašais. Pats jis dirbtinį intelektą laiko naudinga pagalbine priemone, tačiau pabrėžia, kad tokia sistema dažnai neturi viso konkretaus paciento klinikinio konteksto, o jos atsakymo kokybė priklauso ir nuo to, kokia informacija jai pateikiama. Todėl sprendimą, ar konkretus tyrimas reikalingas, vertėtų priimti įvertinus visą paciento situaciją.

„Nėra nekaltų tyrimų“, – pabrėžia profesorius. Radiologiniai tyrimai gali būti susiję su jonizuojančiąja spinduliuote ar kontrastinių medžiagų naudojimu, o laboratoriniuose ir vaizdiniuose tyrimuose atsitiktinai nustatyti nedideli nukrypimai gali sukelti papildomų konsultacijų bei tyrimų grandinę, kuri pacientui nebūtinai suteiks naudos.

Viešasis ar privatus?

Ar privati medicina konkuruoja, ar papildo viešąją sistemą? V. Kasiulevičius pateikia konkretų pavyzdį, kaip privati medicina gali papildyti viešąją sveikatos priežiūrą. Rizikos grupės pacientui privačioje klinikoje atlikus mažos apšvitos kompiuterinę tomografiją, buvo aptiktas plaučių vėžį įtarti leidžiantis pakitimas. Pacientas buvo nukreiptas į Santaros klinikas, kur diagnozė patvirtinta ir atlikta operacija. Pasak profesoriaus, žmogus sėkmingai gyvena toliau.

„Didelę pradinės diagnostikos dalį atlikome patys, o į specializuotą centrą pacientą nukreipėme jau turėdami aiškų įtarimą ir atliktus tyrimus“, – sako V. Kasiulevičius.

Šis atvejis parodo vieną iš galimų viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo modelių: dalis diagnostikos gali būti atliekama ten, kur ją galima gauti greičiau, o prireikus sudėtingesnio ištyrimo ar gydymo pacientas perduodamas specializuotam centrui. Taip papildomi diagnostikos pajėgumai gali sutrumpinti kelią iki diagnozės ir kartu mažinti dalį viešojo sektoriaus diagnostinės apkrovos.

Kas už tai moka?

Klausimas, kiek vietos sveikatos sistemoje turėtų užimti privati medicina, neišvengiamai susijęs ir su tuo, kas už paslaugas sumoka.

V. Kasiulevičius pateikia Prancūzijos pavyzdį, kur papildomas sveikatos draudimas padeda padengti dalį išlaidų, kurių nekompensuoja privalomojo draudimo sistema. Pacientų tiesiogiai apmokama sveikatos išlaidų dalis Prancūzijoje sudaro mažiau nei 10 proc., o Lietuvoje – maždaug 31 proc.

Jei valstybės finansuojama sistema negali pakankamai greitai suteikti visų reikalingų paslaugų, papildomas privatus draudimas, profesoriaus vertinimu, gali būti vienas iš būdų greičiau gauti konsultaciją ar diagnostinį tyrimą ir sumažinti sumą, kurią žmogui tenka sumokėti tiesiogiai.

Tai ypač aktualu ambulatorinėje grandyje, kur privataus sektoriaus nauda pirmiausia gali būti siejama su prieinamumu: galimybe greičiau patekti pas specialistą, anksčiau atlikti reikalingą diagnostiką ar pasirinkti patogiau pasiekiamą paslaugų teikėją.

Tiesa, nei sveikatos draudimas, nei privati klinika nepakeičia prevencijos. Šeimos gydytojas pabrėžia, kad svarbu pačiam žmogui aktyviai rūpintis savo sveikata, dalyvauti jam pagal amžių ir riziką skirtose prevencinėse programose ir kartu su gydytoju nuspręsti, kokių papildomų tyrimų iš tiesų reikia.

Privataus sektoriaus nauda atsiskleidžia ne per kuo didesnį mokamų paslaugų skaičių. Ji labiausiai matoma ten, kur papildomi pajėgumai padeda užpildyti konkrečią sistemos spragą – sutrumpinti laukimo laiką, greičiau atlikti reikalingą diagnostiką ar suteikti papildomų specialistų konsultacijų. Sudėtingam gydymui savo ruožtu ypač svarbūs stiprūs specializuoti centrai ir sklandus skirtingų sveikatos sistemos grandžių bendradarbiavimas.

Visą tinklalaidės „Daugiau nei finansai“ epizodą galite peržiūrėti žemiau esančiame vaizdo įraše.