Masinis bėgimas iš antros pakopos – ekspertas vardija priežastis

Beveik pusė milijono pasitraukusių – ir tai dar ne pabaiga. Jau netrukus paaiškės, kiek gyventojų per antrąjį ketvirtį taip pat pasirinko pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos. Ar tai signalas, kad pensijų kaupimo sistema byra? Ekspertas vardija esmines klaidas ir galimus scenarijus, kas laukia toliau.

Kodėl pasitraukė?

Vilniaus universiteto afiliuotasis profesorius, socialinių mokslų daktaras, ekonomistas Teodoras Medaiskis pripažįsta, kad dar prieš pradedant antrosios pensijų pakopos reformą buvo nuogąstaujama, jog suteikus gyventojams galimybę pasitraukti iš kaupimo, tokiu sprendimu gali pasinaudoti didelė jų dalis. Nors reformos šalininkai tikino, kad taip nenutiks, galiausiai ši prognozė pasitvirtino.

Ekonomisto nuomone, tam didelės įtakos turėjo viešojoje erdvėje susiformavęs neigiamas požiūris į antrąją pensijų pakopą – esą kaupimas nepasiteisino ir iš jo verta pasitraukti. Prie tokio vertinimo prisidėjo ir nusivylimas mažesnėmis nei tikėtasi išmokomis. Tačiau, kaip „Compensa Life“ tinklalaidėje „Daugiau nei finansai“ kalbėjo T. Medaiskis, sistema dar nėra visiškai subrendusi – maždaug du dešimtmečiai pensijų kaupimo yra per trumpas laikotarpis galutiniams vertinimams, tam reikėtų bent 35–40 metų. Taigi, teigti, kad antroji pensijų pakopa nepasiteisino, yra gerokai per anksti.

„Žmonės dažnai yra labiau linkę patikėti neigiamomis žiniomis. Tą iš dalies galima paaiškinti elgsenos ekonomikos principais – net ir turėdami pakankamai informacijos jie ne visada priima ekonomiškai racionalius sprendimus“, – sako T. Medaiskis.

Paklaustas, kodėl dalis gyventojų nusprendė pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos, ekonomistas svarstė, kad vieno atsakymo nėra. Anot jo, sprendimą galėjo lemti tiek visuomenėje vyraujančios nuotaikos, tiek asmeniniai finansiniai motyvai. Kartais susiformuoja ir tam tikra tendencija – žmonės mato, kad taip elgiasi kiti, ir tiesiog seka jų pavyzdžiu.

Dalis gyventojų pasitraukė norėdami kuo greičiau pasinaudoti sukauptomis lėšomis, ypač jei jų suma nebuvo didelė ir ateityje vis tiek būtų išmokėta vienkartine išmoka. Kiti tiki, kad sukauptus pinigus galės investuoti sėkmingiau nei pensijų fondų valdytojai.

Vis dėlto, pašnekovo teigimu, tokių žmonių nėra daug. „Kai kurie tikrai gali investuoti sėkmingiau, tačiau dauguma, manau, pervertina savo galimybes. Profesionalūs investuotojai tuo ir yra profesionalūs – jų darbas yra valdyti investicijas“, – sako VU afiliuotasis profesorius.

Ar atsisakys anuitetų?

Paklaustas apie siūlymus atsisakyti valstybės skatinamosios įmokos į antrosios pensijų pakopos fondus, T. Medaiskis pabrėžia, kad pati paskata yra pagrįsta, tačiau ji turi būti siejama su aiškiais įsipareigojimais.

Valstybės įmoką ekonomistas siūlo vertinti kaip galimybę dalį sumokamų mokesčių nukreipti savo būsimai pensijai. Tačiau tokia parama, jo nuomone, gali būti teikiama tik tiems gyventojams, kurie iš tiesų kaupia senatvei ir sukauptas lėšas gauna periodinėmis, o ne vienkartine išmoka.

„Valstybė prisideda prie kaupimo todėl, kad žmogus pats rūpinasi savo ateitimi. Jeigu jis atsisako kaupti arba nusprendžia sukauptas lėšas pasiimti anksčiau, valstybės įmoka turėtų būti grąžinama ir panaudojama dabartinių pensininkų reikmėms. Ji negali tapti papildoma nauda be jokio įsipareigojimo“, – sako T. Medaiskis.

Pašnekovas kritiškai vertina ir siūlymus atsisakyti pensijų anuitetų. Jo įsitikinimu, toks žingsnis iš esmės paneigtų pačią pensijų kaupimo idėją. „Anuitetų naikinimą vertinčiau kaip nesupratimą, kas yra pensija. Pensija – tai periodinė išmoka iki gyvos galvos. Jeigu žmogus tiesiog pasiima visą sukauptą sumą, tai jau nėra pensija“, – sako ekonomistas.

Pensijų fondai vadinami pensijų fondais būtent todėl, kad jų paskirtis – sukauptas lėšas paversti reguliariomis išmokomis senatvėje. Jei tokio reikalavimo neliktų, kaupimas taptų paprastu taupymo ar investavimo instrumentu, tačiau jo nebebūtų galima laikyti pensijų sistema. „Jeigu žmogus nori tiesiog taupyti ar investuoti, tam yra daugybė kitų finansinių priemonių. Tačiau nereikėtų jų vadinti pensijų kaupimu. Būtent valstybės paskata ir anuiteto principas šiandien sudaro esminį antrosios pensijų pakopos išskirtinumą“, – pabrėžia T. Medaiskis.

Paprašytas įvertinti antrosios pensijų pakopos ateitį, T. Medaiskis sako, kad jos perspektyvos priklausys nuo gyventojų pasirinkimų ir politinių sprendimų artimiausiais metais. „Sunku būti pranašu, bet aš vis dėlto labiau linkčiau manyti, kad sistemoje išliks pakankamai žmonių, kurie supras jos vertę, nepaisant visų priimtų sprendimų ar diskusijų“, – komentavo ekonomistas.

Ar dirbsime ilgiau?

Galbūt dar viena išeitis didesnėms pensijoms – pensinio amžiaus didinimas? T. Medaiskis sutinka, kad toks sprendimas iš esmės yra racionalus, tačiau turi būti įgyvendinamas labai nuosekliai ir atsakingai. Pensinio amžiaus vėlinimas visur politiškai labai jautrus klausimas, bet nemažai šalių vis dėlto priima tokius sprendimus.  Jei taip nuspręstų ir Lietuva, būtinas ilgas pereinamasis laikotarpis ir aiškus išankstinis planavimas.

„Toks sprendimas turi būti paskelbtas gerokai iš anksto, bent prieš penkerius metus. Negalima staiga nuspręsti, kad nuo rytojaus žmonės dirbs iki 67-erių. Tai turi būti labai laipsniškas procesas, paaiškinant žmonėms tokio sprendimo naudą – didesnes pensijas“, – sako VU afiliuotasis profesorius.

Vertindamas technologijų, dirbtinio intelekto ir galimos „universalių pajamų“ idėjos poveikį darbo rinkai bei pensijų sistemai, T. Medaiskis svarstė, kad tokie scenarijai kol kas išlieka labiau teoriniai, tačiau ilgainiui gali turėti realios įtakos.

„Dabartinė technologinė pažanga, dirbtinio intelekto progresas leidžia įsivaizduoti net labai optimistinę, šiandien dar fantastiškai atrodančią ateitį. Pavyzdžiui, iki 30 metų žmonės studijuotų, nuo 30 iki 40 metų – prižiūrėtų robotus, o nuo 40-ies jau būtų pensininkai. Bet ne veltui sakoma, kad reikia tikėtis geriausio, tačiau realiai būti pasiruošus blogiausiam“, – komentavo ekonomistas.

Visą tinklalaidės „Daugiau nei finansai“ epizodą galite peržiūrėti žemiau esančiame vaizdo įraše.