Juodąjį penktadienį vieni skaičiuoja, kiek sutaupys, kiti – kiek gali uždirbti iš sugeneruotų pardavimų, o treti siekia pasipelnyti iš pirkėjų neatidumo. Sukčiai puikiai žino, kaip pasinaudoti noru įsigyti prekę pigiau: kuria skubos jausmą, vilioja neįtikėtinomis nuolaidomis ir verčia apsispręsti čia pat. Įvairios sukčiavimo schemos kasmet Lietuvos gyventojams kainuoja daugiau nei 30 mln. eurų. Ir tai – tik oficialiai užfiksuoti nuostoliai. Kodėl sukčiams vis dar pavyksta mus pergudrauti?
Išnaudoja ne tik skubėjimą, bet ir emocijas
Pasak „SolutionLab“ vadovės, CREST Europos tarybos pirmininkės ir Kibernetinio saugumo ekspertų asociacijos valdybos pirmininkės Zojos Antuchevič, tam įtakos turi ne viena priežastis. Dažniausios – skubėjimas ir kritinio mąstymo stoka.
„Dažnai nepastebime tam tikrų įspėjamųjų ženklų, kurie signalizuoja, kad kažkas yra ne taip. Skubėdami negalvojame apie tai, ką darome, ir galime paspausti nuorodą, patvirtinti veiksmą banko paskyroje ir pervesti pinigus. Jeigu skambina šeimos narys, ne visada sustojame ir pagalvojame: ar tikrai jis dabar turėtų man skambinti, ar tai realu, ar apie tai buvome kalbėję? Kai atsiranda laiko, pradedame svarstyti, ką padarėme, ar tikrai taip turėjo būti, tačiau kartais jau būna per vėlu“, – diskusijų festivalyje „Būtent“ kalbėjo Z. Antuchevič.
Ekspertė atkreipia dėmesį, kad sukčiai gerai išmano psichologiją. Jie naudojasi ne tik žmonių skubėjimu, bet ir tam tikrais gyvenimo momentais – šventėmis, atostogomis ar metų finansinių ataskaitų uždarymo laikotarpiu. Be to, analizuoja potencialias aukas: jų veiklą socialiniuose tinkluose, pomėgius ir įpročius. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės kartais jaučiasi vieniši, jiems trūksta bendravimo. Sukčiai tuo pasinaudoja – užmezga ryšį, suteikia galimybę pasikalbėti, sukuria pasitikėjimo jausmą. Tačiau galiausiai toks bendravimas gali kainuoti labai brangiai.
„Dirbtinis intelektas leidžia labai paprastai sukurti lietuvių kalba parašytą žinutę, pritaikytą konkretaus žmogaus pomėgiams ir interesams. Tokia žinutė iš karto patraukia dėmesį. Juk visi norime jaustis svarbūs, o pagunda padėti kitam žmogui taip pat yra stipri – pats pagalbos suteikimas mums teikia malonumą. Sukčiai geba tuo pasinaudoti“, – aiškina Z. Antuchevič.
Manome, kad nelaimės nutinka kitiems
Apie tai, kad žmonės ne visada tinkamai įvertina galimas grėsmes ir linkę manyti, jog nemalonumai juos aplenks, kalba ir ne gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ Žalų departamento vadovas Mindaugas Balinskas. Jo teigimu, viena pagrindinių problemų – patirties stoka ir negalvojimas apie pasekmes bei perdėtas optimizmas.
„Compensa“ užsakymu „Gallup International“ atliktas rizikų raštingumo tyrimas taip pat parodė, kad du trečdaliai Lietuvos gyventojų apie rizikas negalvoja, o 7 iš 10 mano, kad jos jų nepalies. Šis vertinimas susijęs su rizikomis būstui ir kitam turtui, sveikatai, internetinėmis apgavystėmis.
„Dažnai sprendimus priimame negalvodami apie galimas pasekmes, nes nebuvome susidūrę su panašiomis situacijomis ir net neįsivaizduojame, kad jos gali nutikti. Kita tendencija – perdėtas optimizmas: manome, kad jeigu iki šiol pavyko išvengti nemalonumų, jų nepatirsime ir ateityje. Taip pat svarbus polinkis atidėti veiksmus, kurie padėtų apsisaugoti nuo galimų grėsmių. Kasdieniai darbai ir kiti prioritetai neretai nustumia saugumo klausimus į antrą planą, tačiau rizikų ignoravimas nepanaikina jų tikimybės – anksčiau ar vėliau gali tekti susidurti su jų pasekmėmis“, – pastebi M. Balinskas.
Pasak M. Balinsko, žmonės ne visada įvertina ne tik tai, kokia tikimybė tapti sukčių auka, bet ir kokių finansinių pasekmių tai gali turėti. Čia svarbus ir asmeninis rizikos tolerancijos lygis – kiek nuostolių žmogus galėtų padengti savo lėšomis.
„Tyrimai rodo, kad žmonės vis dar naudoja itin lengvai atspėjamus slaptažodžius, kuriuos programišiai gali nulaužti vos per kelias sekundes. Tai rodo, kad net ir suprasdami, jog internete tyko įvairių grėsmių, ne visada pasirūpiname elementariausiomis saugumo priemonėmis. Dažnai manome, kad paprastas slaptažodis ar neatnaujinta programa nesukels problemų, tačiau būtent tokios smulkmenos gali tapti keliu sukčiams pasiekti mūsų asmeninius duomenis ar pinigus. Todėl labai svarbu ne tik žinoti apie grėsmes, bet ir kasdien formuoti saugaus elgesio įpročius“, – sako M. Balinskas.
Dirbtinis intelektas gali tapti ir nauju sukčių įrankiu
Vis plačiau naudojamas dirbtinis intelektas gali padėti greičiau rasti informaciją, ją palyginti ir priimti sprendimus. Tačiau, pasak Z. Antuchevič, jo pateikiama informacija neturėtų būti priimama aklai. Be to, dirbtinio intelekto integravimas į kasdienes sistemas gali sukurti ir visiškai naujų kibernetinio saugumo grėsmių.
Pavyzdžiui, jeigu žmogus paprašytų dirbtinio intelekto patikrinti elektroninį paštą ir surasti nuorodą, susijusią su batų pirkimu, sistema galėtų aptikti anksčiau gautą sukčių laišką su užkrėsta nuoroda ir ją paspausti. Tokiu atveju technologija, turėjusi palengvinti kasdienes užduotis, pati galėtų tapti saugumo incidento priežastimi.
Kaip sumažinti rizikas?
Norint apsisaugoti nuo kibernetinių grėsmių, pašnekovė pataria pirmiausia pasirūpinti stipriais ir unikaliais slaptažodžiais. Nereikėtų naudoti lengvai atspėjamų jų kombinacijų ar tų pačių slaptažodžių skirtingose sistemose. Tam gali padėti slaptažodžių tvarkyklės, leidžiančios saugiai saugoti ir valdyti prisijungimo duomenis.
Taip pat verta išnaudoti biometrines apsaugos priemones – pirštų atspaudų ar veido atpažinimo funkcijas, tačiau svarbu įvertinti, kokio lygio apsauga reikalinga konkrečiai sistemai, kad nė vienas autentifikavimo būdas nėra visiškai apsaugotas nuo galimų grėsmių, todėl rekomenduojama turėti bent du skirtingus tapatybės patvirtinimo būdus. Ypač jautrioms sistemoms, pavyzdžiui, elektroninei bankininkystei, patartina naudoti kelių veiksnių autentifikavimą, kai biometrinis atpažinimas derinamas su papildoma apsaugos priemone, pavyzdžiui, PIN kodu, slaptažodžiu ar kitu nepriklausomu patvirtinimo veiksniu. Naudojant pirštų atspaudų atpažinimą, patariama užregistruoti bent du pirštus, kad vienam susižeidus neprarastumėte galimybės prisijungti.
Z. Antuchevič pataria įjungti dviejų veiksnių autentifikavimą, kuris leidžia papildomai patvirtinti vartotojo tapatybę, naudoti tik legalias programas ir reguliariai jas atnaujinti.
Atsargiai reikėtų elgtis ir su viešaisiais „Wi-Fi“ tinklais. Pavyzdžiui, viešbučių interneto tinklai gali atrodyti patogūs, tačiau jeigu jų slaptažodžiai nesikeičia kelerius metus, toks prisijungimas nebūtinai yra saugus. Keliaujant geriau rinktis mobiliuosius duomenis arba naudoti VPN sprendimus.
Ne mažiau svarbu reguliariai kurti atsargines duomenų kopijas. Jas reikėtų saugoti atskiroje laikmenoje ar kitoje saugioje vietoje, o ne tame pačiame kompiuteryje ar aplanke, kuriame laikomi originalūs failai. Taip pat patariama nepalikti įrenginių be priežiūros, o išvykstant pasirūpinti, kad atsarginės duomenų kopijos būtų saugomos saugioje vietoje.
Dar viena taisyklė – neatidarinėti netikėtų žinučių nuorodų ir priedų, o nelauktus pranešimus geriau ištrinti. Z. Antuchevič atkreipia dėmesį, kad sukčiavimo scenarijai gali tapti dar sudėtingesni pasitelkiant dirbtinį intelektą, todėl svarbu nepasitikėti netikėtais pranešimais ir atsargiai vertinti jų turinį.
Galiausiai verta iš anksto apgalvoti, kaip elgtumėtės praradę telefoną ar pastebėję, kad jūsų duomenys pateko į svetimas rankas. Ar žinotumėte, kaip skubiai užblokuoti paskyras, pakeisti slaptažodžius ir atkurti prieigą? Ar turėtumėte žmogų, į kurį galėtumėte kreiptis pagalbos?
„Nereikia būti paranojiškiems, tačiau verta iš anksto pagalvoti: o jeigu taip nutiktų, ar turėčiau kam paskambinti, kas galėtų man padėti?“ – atkreipė dėmesį ekspertė.
Savitarna
.png)
